Ilgys
Ilgys – 61,9 ha dydžio karšinis ežeras apie 8 km į pietryčius nuo Daugailių. Ežero ilgis (šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi) – 3,1 km, vidutinis plotis – 0,2 km, maksimalus – 0,4 km. Per vidurį tik 100 metrų pločio sąsmauka. Sąsiauryje buvęs tiltas, ten seklu. Dabar išlikę tik tilto polių likučiai. Ežeras siauras ir vingiuotas, gilus. Maksimalus gylis – 25,3 m. Dugnas duobėtas, padengtas dumblingu ir sapropelingu moliu. Krantai stačiašlaičiai, aukšti. Ežero kilmė ledyninė, rininė. Rytuose į Ilgį įteka upelis iš Brinkiškių ežero, taip pat iš Sylio į Alksno ežerą prateka Ligaja, dar vadinama Ilge. Prie Ilgio įsikūrę kaimai: Antilgė, Narutiškis.
Daug lydekų, kuojų, ešerių. Ešeriai atsigano iki kilogramo. Retai kur ežeruose dar išlikusios meknės. Ilgyje jų yra. Neršti plaukia į Ligają, vietiniai jas gaudo gegužės mėnesį karkvabaliais.
Ką pataria meknių gaudytojai? Jokių plūdžių, svarelių, pavadėlių, suktukų nenaudoja. Masalą plukdo pasroviui. Atrodytų, kad viskas labai paprasta ir primityvu. Tačiau solidžią bent jau virš kilogramo sveriančią meknę pagauna toli gražu ne kiekvienas. Pirmiausia reikia tinkamai pasirinkti žūklavietę ir numatyti, kur meknės maitinasi. Būtent numatyti, bet nepamatyti. Kitaip meknė Jus pamatys anksčiau ir paspruks. Tenka maskuotis, slėptis krūmuose, žūklei palankesnė, jei diena apsiniaukusi, smulkiai lyja. Vietinis žvejys, atsistojęs šešėlyje, pirmiausia atidžiai stebi Ligajos vandens paviršių. Žuvies buvimo vietą dažnai išduoda būdingi ratilai, garsai vandens paviršiuje. Meknių kibimai žymiai atsargesni negu šapalų. Meknės masalą pastveria būtent tuo metu, kai masalas plaukia paviršiuje arba iš lėto grimzta. Meknės geriausiai kimba tuojau po neršto – šiuo laiku jos ima masalą beveik visą parą. Anot fenologų, geriausias meknių kibimas sutampa su ievų žydėjimu. Po azartiškos gegužės mėnesio žūklės maždaug nuo birželio vidurio meknės tampa labai jau išrankios ir nekimba. Nors meknės pakankamai plėšrios ir lengvai apžioja pirmo numerio sukriukės trišakį, spiningais jų Utenos krašte niekas nevilioja. Kai pirmą kartą ištraukiau Ilgio meknę, negalėjau ja atsigrožėti. Išvaizda panaši į šapalą, nuo kurio skiriasi trumpesne ir siauresne galva, aukštesniu, labiau plokščiu ir tamsesniu kūnu, smulkesniais žvynais, ryškesnių spalvų pelekais. Nugara tamsi, melsvo ar žalsvo, šonai gelsvo atspalvio, o pilvas sidabriškas. Utenos žvejai labai retai gaudo meknes tikslingai, todėl didžiausių žuvų konkursuose jų nebūna.
