Narkūnų piliakalnis

Narkūnų piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete (Utenio Pilis, Didysis piliakalnis) – piliakalnis, priešpilis ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Narkūnų, Leliūnų seniūnijoje. Pasiekiamas plentu  Utena–Pakalniai–Alanta  pakilus į Utenėlės kairiojo kranto aukštumą, yra 100 m į kairę pietryčiuose nuo plento susikirtimo su buvusio Panevėžio–Pastovio geležinkelio linija.

Piliakalnis

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Utenėlės kairiajame krante. Aikštelė 55 m ilgio, 35 m pločio. Čia supiltas 1,7 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 60 m ilgio, 55 m pločio, 14 m gylio griovys 9 m pločio dugnu. Šlaitai statūs, 14 m aukščio.

Piliakalnis labai apardytas arimų, aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę praretintais medžiais. Šiaurės vakarų šlaite įrengti laiptai.

Priešpilis (Utenio Kapas, Mažasis piliakalnis) įrengtas į šiaurę nuo piliakalnio, už griovio. Jo aikštelė 15 m ilgio ir 25 m pločio. Jos vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje pusėse supiltas 60 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas 4 m aukščio išoriniu šlaitu. (sunaikintas).

Vakarinėje piliakalnio papėdėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Joje rasta stulpaviečių, židinių, geležinis smeigtukas, kaltelis, yla, žalvarinis auskaras, molinis verpstukas, Djakovo tipo svorelis, brūkšniuotos, lygios ir žiestos keramikos, geležies gargažių.

750 m į pietryčius yra XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Narkūnų kapinynas. Į pietvakarius nuo piliakalnio buvo šventu laikomas šaltinis (sunaikintas).

1835 m. kasinėjant piliakalnį aikštelėje aptikta storas kultūrinis sluoksnis su apdegusio molio gabalais, puodų šukėmis, gyvulių kaulais ir kitais radiniais.

1959 m. piliakalnio papėdės gyvenvietėje, į vakarus nuo piliakalnio, 91 m² plotą ištyrė Utenos kraštotyros muziejus. Čia rastas iki 25 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta brūkšniuota bei žiesta keramika.

Ištyrus vakarinės aikštelės pusę – iš viso 660 m² plotą, aptiktas 3,3 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame išskiriami 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai. Ankstyviausi piliakalnio įtvirtinimai buvo dvi medinių 8-18 cm storio stulpų eilės. Atstumas tarp stulpų eilių buvo 40-45 cm, o tarp stulpų – 6-12 cm. Tvora buvo pinta iš šakų, ne kartą degusi ir remontuota. Jos vidinėje pusėje aikštelės kraštas sutvirtintas moliu ir 0,8 m pločio akmenų grindiniu. Šis sluoksnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. Keturkampiai stulpinės konstrukcijos 6-8 m ilgio pastatai su apvaliais židiniais stovėjo aikštelės kraštuose.

I tūkstantmečio pradžioje medinių tvorų įtvirtinimus pakeitė aikštelės pakraščiuose iš molio suplūktas 1 m aukščio pylimas. XIV a. iš molio, panaudojant akmenis ir rąstus, suplūktas dabar matomas pylimas, ant kurio pastatyta stulpinės konstrukcijos medinė gynybinė siena, drėbta moliu.

Tyrinėjimų metu surasta daugiau kaip 800 radinių: geležinių arbaleto ir lanko strėlių, plačiaašmenis kirvis, smeigtukų, ylų, peilių-pjautuvėlių, peilių, dalgių ir pentinų dalių, cilindrinių spynų, skiltuvų, sagtis, žalvarinių smeigtukų, apyrankių, kabučių, pinta apyrankė, varinė II a. Senovės Romos ir sidabrinė XIV a. pabaigos Jogailos monetos, apvali segė, akmeninių kirvių (45 vienetai), buožių, verpstukų, galąstuvėlių, trinamosios girnos, kaulinių ietigalių (35 vienetai), strėlių antgalių (40 vienetų), durklų, ylų, žeberklų, smeigtukų, adiklių, adatų, skobtelių, gremžtukų, grandiklių, peilių, rėžtukų, švilpynių, raginių kirvių, molinių žalvarinių kirvelių ir apyrankių liejimo formų, tiglių, verpstukų, apie 10 tūkst. brūkšniuotos, lygios, gludintos ir žiestos keramikos šukių, per 7 tūkst. gyvulių kaulų.

Po pylimu aptiktas I tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis su geležiniu smeigtuku, akmeninio kirvelio dalimi, brūkšniuota keramika. Pylimas supiltas XIV a. per vieną kartą iš molio.

Papėdės gyvenvietės vakarinėje dalyje ištirtas bendras 575 m² plotas, rastas apardytas irgi dviejų laikotarpių kultūrinis sluoksnis. Pirmųjų m.e. amžių sluoksnyje aptikta molinių (svoreliai, verpstukas), geležinių (smeigtukas, kaltelis, yla) dirbinių, lipdytos brūkšniuotos keramikos, statinių bei židinių liekanų. Viršutiniame papėdės gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta bronzinių (auskarai), stiklinių (karoliai) dirbinių, žiestos keramikos, geležies gargažių.

Radinius saugo Utenos kraštotyros muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II a. ir XIV a. – XV a. pradžia.

Piliakalnyje stovėjo Utenos pilis. 1373 m. vasario mėnesį ir 1375 m. jos apylinkes niokojo Livonijos ordinas, kuris pilį sudegino 1433 m. vasario pradžioje.

Paminklo teritorijos plotas 4,8 ha.

Padavimai apie Narkūnų piliakalnį

1. Netoli Narkūnų kaimo yra piliakalnis. Seniau buvus jo viršūnėje gili duobė. Vaikai bežaisdami įmetė vieno berniuko kepurę į tą duobę. Tas įlypo kepurės pasiimti ir ištraukęs pilną auksinių pinigų. Vėliau tyčia įleidę kitą berniuką, bet jo nebeištraukę. Motina labai nusiminus aplink vaikščiodama verkė: „Paėmė dūšią, atiduok nors kūną“.

2. Ten, kur Narkūnų piliakalnis, prieš daugelį šimtų metų buvęs didelis miestas, kurio gyventojai nusidėję dievams. Užrūstinti dievai nutarę juos nubausti – nugramzdinę tą miestą po žeme, o jame buvusias bažnyčias, kaip šventas vietas, pavertę kalnais, iš kurių lygiai dvyliktą valandą, dieną, esą galima girdėti skambant varpus.

3. Žmonės, gyvenę prie Narkūnų piliakalnio, pasakoję apie kažkokį lobį, kuris užkastas ant to kalno. Ne vienas gyventojas matęs ant piliakalnio pinigus, degančius melsva ugnimi, bet, vos tik arčiau prieidavę, ugnis staiga užgesdavusi, ir kalne pasigirsdavęs smarkus dundėjimas.