Utenas
200 ha ežeras yra 10 km į Rytus nuo Tauragnų, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Kalbininkų pateikiama pavadinimo versija gal ir netenkina šio gražaus Minčiagirės ežero gerbėjų, bet ji tokia: vedinys iš liet. utis, utėlė – „smulkus, besparnis parazitinis vabzdys“. Ežero ilgis 5,7 km, vidutinis plotis 0,55 km, kranto linijos ilgis 7,5 km. Rininės kilmės, krantai aukšti, statūs ir sausi, atabradai smėlėti ir platūs, palyginti menkai apaugę vandens augalais. Dugnas duobėtas, didžiausias gylis 21 m, vidutinis gylis 8 m, vandens tūris 16 mln.m³. Itin gausiai maitinamas požeminio vandens. Įteka Minčia – hidrografinis Žeimenos aukštupys, iš Žiežulnio ežero atsrūvanti Žiežulna, Ažvintės upelis. Plačiu sąsiauriu jungiasi su šiek tiek žemiau telkšančiu Utenykščio ežeru. Baseinas miškingas ir smėlingas. Nors jo plotas yra net 118 km², ežero vandens lygis per metus svyruoja tik 40–50 cm.
Utenas – žuvingas ir meškeriotojų mėgstamas ežeras, nuo seno garsėjantis dideliais ešeriais ir lydekomis. Be šių plėšriųjų žuvų, ežere gyvena seliavos, aukšlės, kuojos, raudės, lynai, karšiai, plakiai. Mokslininkų, tyrusių Utenį, tinkluose įsipainiojo vienas rekordinis ešerys, 17 metų vyžočiaus ilgis 42 cm, svoris 1928 g. Pagavimo faktas publikuotas leidinyje „Lietuvos TSR nacionalinis parkas” 1981 m.. Tai pats didžiausias kada nors sugautas ešerys Utenos krašte.
Ichtiologų nuomone, karšiams ežere mitybos sąlygos nėra palankios, jie auga lėtai, todėl didelių sugaunama nedaug. Bene gausiausios kuojų, raudžių, ešerių, aukšlių ir lydekų populiacijos.
Lygiai taip pat iš žuvų sąrašo buvo „išbrauktos” meknės ir šapalai. Šapalai iš jiems netinkančios vietos pasitraukė. Augimo sąlygoms pasikeitus dingo ir saugojamieji dumbliai. Tačiau ežere atsirado sidabrinių karosų, daugiau pagaunama lynų, raudžių. Pasikliaukite vietinių žvejų patarimais ir be laimikio neliksite.
Šalia Uteno ežero veikdavo Minčios vandens malūnas, esantis Minčios kaime Utenos rajone, pirmą kartą aprašytas Tauragnų dvaro 1792 metų inventoriuje. Malūnas ir šalia jo buvusi milo vėlykla, jau buvo atstatyti, nes inventorius aprašo kai kurias senas malūno ir vėlyklos įrengimų detales. Čia pat aprašomi ir kiti Minčioje buvę Tauragnų dvaro pastatai: karčiama prie malūno, svirnas, arklidė, bravoras, kepykla. Akivaizdu, jog šie pastatai buvo reikalingi normaliam dvarui priklausančio malūno egzistavimui. Tad greičiausiai malūnas buvo skirtas dvaro reikmėms ir vietinių gyventojų aptarnavimui. Pagal inventorių, malūno milo vėlyklos piesta ir grūstuvai seni, vandens ratas, tiltas per Minčios upelį ir velenas – nauji, malūne buvo ir kūjis akmenims trupinti, senas ketaus katilas. Tad greičiausiai malūnas perstatytas iš anksčiau čia buvusio malūno, galbūt statyto XVIII amžiaus pirmojoje pusėje. Jis stovėjo kitoje nei dabartinis pastatas – dešinėje upelio pusėje ir buvo nugriautas XX amžiaus pradžioje. 1863-1864 metų archyvinėje medžiagoje malūnas neminimas. Minima tik vario dirbtuvė. Greičiausiai dirbtuvė – kalykla ir malūnas veikė tuo pat metu ir tame pačiame senajame malūno pastate. Dirbtuvėje, kuri daugiausia kalė varinius puodus, 1863 metų sukilimo dalyviai liejo šovinius. Manoma, jog vario dirbtuvė ir malūnas veikė tuo pačiu metu irtame pačiame malūno pastate. 1863 metų gegužės 15 dieną apie 4 km nuo malūno įvyko mūšis tarp karo inžinieriaus Kaspero Maleckio vadovaujamo sukilėlių būrio ir Rusijos pulkininko Paltorackio dalinio.
Praėjusio amžiaus pradžioje malūne veikė ir lentpjūvė, gaminusi gontus stogams. Šalia šio dabar jau nugriauto malūno XIX amžiaus antrojoje pusėje kitame upelio krante pastatytas kitas (dabartinis) malūno pastatas, priklausęs privačiam žydų kilmės savininkui Rogovui. Šio malūno statyba jau palyginti naujoviška. Pastatas dviaukštis, su patalpomis pastogėje, pakankamai didelis, modernius jo įrenginius suko metalinė vandens turbina. Vietos gyventojai teigia, jog tai senesnis, apie 200 metų amžiaus, pastatas, tik perstatytas iš buvusios vario kalyklos – dirbtuvės pastato. Architektas R. Repšys mano, jog 1905 metais malūnas buvo atstatytas ant senųjų pamatų, paliekant buvusią konfigūraciją, užtvankos ir tvenkinio vietas, tik nepaaiškina, iš kur jam žinomi šie faktai. Malūne išlikę nemažai senųjų įrenginių: girnos duonos ir pašarų malimui, piklius, valiušas – milo vėlykla ir įrengimas gontams pjauti. Amžininkai prisimena čia buvus ir varstotą – stalą su įrenginiais milo dažymui, prietaisą maišų kėlimui, svarstykles. Dabartinė milo vėlykla, amžininkų teigimu, pastatyta jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau po karo ilgą laiką neveikė. Nuo XX amžiaus pradžios malūne veikė lentpjūvė, kurioje buvo pjaunamos lentos ir gontai stogams. Malūnas Pirmojo pasaulinio karo metu ir poteriu neveikė, pradėjo veikti apie 1920 metus.
Malūno istorijos tyrimams labai svarbūs 1914 metais Minčioje gimusio ir 30 mėty vandens malūne dirbusio Česlovo Mikšto atsiminimai. Pasakotojas teigia, kad malūnas buvęs trijų aukštų (trečiasis aukštas pastogėje). Pirmajame aukšte buvo lentpjūvė ir milo vėlykla, čia stovėjo didelė dėžė, ratai. J šią patalpą subyrėdavo stambios kruopos (grucė). Pagaminta produkcija buvo išgabenama iš pirmojo aukšto pro šonines duris. Iš pirmojo aukšto buvo laiptai į antrą aukštą. Šiame aukšte buvo dvejos girnos, kruopinė, buvo gaminamos stambios ir smulkios kruopos. Šalia buvo didelis kambarys, jo dešinėje – laiptai į pastogę. Antrajame aukšte, priešais duris, kurios buvo pastato vakariniame fasade, buvo laikomos svarstyklės, o šalia jų – medinis ratas su rankenomis ir grandine – prietaisas grūdų maišams kelti. Iš trečiojo aukšto grūdai loveliu byrėdavo j antrajame aukšte esančias girnas malimui – miltams ir kruopoms, o sumalti miltai ir kruopos kitu loveliu byrėdavo į pirmajame aukšte buvusias dėžes. Antrajame aukšte, šiaurinėje namo dalyje, buvo sandėlis, virtuvė ir du kambariai, j kambarius buvo patenkama pro virtuvę. Šiame bute stovėjo duonkepis. Čia seniau gyveno malūno savininkas, po to nuomininkas. Prieš karą malūno savininkas buvo Rogovas, o nuo 1937 metų malūną nuomojosi Juodvalkis. Malūno langai buvo grotuoti, stogas dengtas gontais, grindys lentinės, durys taip pat buvo medinės, dvipusės, puoštos “eglute”.
1972 metais iš visos malūno įrangos buvo išlikęs grūdų kėlimo prietaisas, kopėčios, piklius, kaltinė metalinė turbina. R. Repšys rašo, jog tarpukariu vario kalyklos įrengimai iš malūno buvo pašalinti.
Malūno milo vėlykla vėl veikė nuo 1937 metų. Vėlyklos patalpa buvo pirmajame pastato aukšte. Patalpoje buvo krosnis su dideliu katilu vandeniui šildyti, tačiau nežinoma, kur tiksliai buvo minėtoji patalpa, nes jau 1970 metais malūnas buvo virtęs griuvėsiais. Pagal vietos gyventojų prisiminimus milo vėlykloje buvo varstotas – stalas, dažymo įrengimai.
Malūno pamatai padaryti iš stačiai į žemę sukaltų polių, cokolis iš lauko akmenų mūro, viduje – betoninis. Išorinės sienos suręstos iš pjautų rąstų, sutvirtintų medinėmis sąvaržomis ir kampuose sujungtų į sąsparas. Stogas gegninis, remiamas keturių statramsčių, dvišlaitis, dengtas skiedromis (gontais). Aukštų perdangos sijinės, lubos vožtinės, dauguma patalpų turi lentines grindis, tik buitinėse patalpose sudėtos cementinės arba keraminių plytelių grindys. Laiptai malūno šiaurinėje dalyje gelžbetoniniai, pietinėje dalyje – mediniai. Malūno pastato fasadai santūrių formų, asimetriški, galiniai fasadai (pietinis ir šiaurinis) su aukštais trikampiais skliautais, sukaltais iš stačių lentų. Sienų plokštumas skaido nevienodais tarpais išdėstytos sąvaržos ir dvi eilės stačiakampių, apvadais dekoruotų langų. Pagrindinio (vakarų) ir šiaurinio fasado viduryje yra po dvivėres duris. Pagrindinį fasadą pagyvina nuo pylimo iki durų nutiestas medinis tiltelis. Pietvakarinėje malūno dalyje eksponuojama malūno įranga. Šalia malūno yra medinis tiltas. 1957 metais avarinės būklės tilto poliai sutvirtinti betonuojant. Ties malūnu buvo pastatyta upelio užtvanka. Tvenkinys buvo didelis, jo pakrantės apaugę medžiais ir krūmais, kelias į Uteną ėjo tik tiltu. Tvenkinio niekas nevalė, o medinė užtvanka buvo retai remontuojama, todėl ilgainiui supuvo ir pradėjo griūti. 1970 metais užtvanka buvo išardyta, o tvenkinys nuleistas. Per buvusį tvenkinį nutiestas kelias. Iki 1969 metų malūnas priklausė buvusiam “Ąžuolo” kolūkiui, kuris neprižiūrėjo malūno. Nuo 1979 metų malūnas priklauso Utenos elektros tinklų organizacijai. Šiuo metu Minčios vandens malūne veikia “Rytų skirstomųjų tinklų” įmonės poilsio bazė, kurios projektą1983 metais parengė architektė Irena Staniūnienė. 1986 metais vėl įrengtas tvenkinys.
