Utenos dvaras
Kaip ir gyvenvietė, taip ir dvaras, yra vieni seniausių Lietuvoje. Sritinio kunigaikščio Daumanto ir Utenos paminėjimas siekia XIII a. vid. (1261). Ten, kur apie 1280 m. buvo pilis – ant Narkūnų piliakalnio – Utena neišliko. Dvaras ir miestelis kūrėsi Krašuonos, Viešos ir Utenėlės upių santakoje. Dvaras įsikūrė arčiau Krašuonos upės, o miestelis į vakarus nuo jo. Jau XV a. feodalų žemę (domeną) dirbo lažiniai valstiečiai. Šimtmečiu vėliau, ėmė kurtis palivarkas. Kai XV a. Utena tapo pilies seniūnijai ir kai po Livonijos karų pilis buvo sunaikinta, dabartinėje vietoje išaugo Utenos dvaras ir valsčiaus centras. Utenos dvaras priklausė Didžiojo kunigaikščio Aleksandro stalui. Dvaro valdytoju buvo paskirtas kunigaikštis Mykolas Glinskis. Atsirado valdovinis dvaras su miesteliu, kuris atsiskyręs nuo valsčiaus. Mokėjo šiam dvarui atskirus mokesčius. Valdant Joachimui Bielskiui, dvaro pastatai buvo skurdūs, priklausė Utenos seniūnijai. Pirmasis seniūnas buvo Jonas Liutaveras Chreptavičius. Valdovinį dvarą valdė apie 15 vietininkų. Dvaras ir miestelis priklausė valdovui, kuris ir skirdavo vietininkus. Kai valdovo ižde trūkdavo pinigų, dvarą įkeisdavo didikams. 1518 m. Utenos dvaras su miesteliu ir valsčiaus žmonėmis, kaip užstatas, buvo perduotas didikui Grigaliui Astikui. Po metų – Albertui Goštautui, kuris, tapęs Vilniaus vaivada, gavo nurodymą, kad karališko Utenos dvaro sklypus ir tarnus parduotų kunigaikščiui Andriui Masalskiui. Nuo 1527 m. dvarą valdė Motiejus Miknavičius, Aleksas Paulavičius ir kt. 1522 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Utenos bažnyčiai paskyrė žemės iš Utenos ir Užpalių dvarų. Po švedų, vėliau po rusų antplūdžių, XVIII a. pr. Utenos dvaras seimų nutarimu buvo perduoti rusams smolenskiečiams. Nuo XVIII a. pab. Utenos dvaras su 3000 dešimtinių žemės perėjo į privačių dvarininkų Strutinskių rankas. Vilniaus universiteto bibliotekoje esančiame 1596-12-31 dienos inventorizacijos akte, surašytame po pono Joachimo Bielskio valdymo, dvaras perduodant A. ir M. Cikauskams, rašoma, kad dvaras labai apleistas: priemenės be durų, be vyrių, dideli langai be stiklų, be langinių, tokios ir šoninės (kamarėlės). Prie mažesnio namo rūmai su dideliu valgomuoju, penkiais berėmiais langais, kitame – virtuvė, bravoras. Trečias tuščias namas su bedure priemene. Pastatai mediniai, patinkuoti. Duonos kepyklėlė juoda krosnim, bedurė, netoli jos – arklidė, dvi klėtys – tuščios.
1667 m. seimo reikalavimu Utenos dvaras su valsčiumi perėjo į rusų atėjūnų rankas, po jų – lenkų dvarponiams. Vystėsi baudžiavinis ūkis, kraštas skurdo, o dvaro palivarkas vis augo. Žygimanto Augusto reformos metu (XVI a.) Utena su apylinkėmis buvo priskirta Vilkmergės (Ukmergės) pavietui. 1774 m. Utenos, Noliškio ir Dičiūnų dv. priklausė 150 valstiečių ir 8 šlėktų kiemai. 1731 m. ivyko Utenos dvaro dalybos tarp A. Bilevičiaus ir Strutinskio. XVIII a. visą Uteną, sudegino švedai, po to kilo badas, maras. 1853 m. dvare buvo 26 gyventojai, 18 iš jų – samdiniai. Aleksandras Lučka – dvaro įgaliotinis, Anupras Šlepetys – valdytojas. 1855 m. dvaras atiteko į privačias Pilsudskio rankas. Utenos parapijai priklausė ir Suginčiai su apylinkėmis, o maršalo Juozapo Pilsudskio motina gyveno dvare. Rašoma, kad jis gavo žemės su 768 baudžiauninkais uteniškiais. Vėliau jis Uteną dvarą perdavė Kriauzei, žiauriam vokiečiui. 1853–1861 m. Utenos dvarą valdė Aleksandras Lučko. Matyt, Kriauzė čia negyveno, o turėjo dvaro valdytoją. Kriauzių tuo metu dar būta ir Obelių dvare. 1856 m. rudenį Utenos dvaro baudžiauninkai sukilo prieš Kriauzę. Jiems vadovavo Bizokas, Katilius, Postelis. Nepadėjo ir pasikviesti žandarai. Po skundų, Utenoje įteiktų pravažiuojančiam carui, Kriauzė buvo atleistas. 1881 m. surašant Utenos parapiją Utenos dvare įrašytas 65 m. Aleksandras Balcevičius su 36 m. žmona Teodora ir 4 vaikais. Naujasis ponas atvykęs iš Gaidelių dvaro. Jis buvo plento Kaunas-Daugpilis darbų rangovas, pastatęs tebesančius raudonplyčius, dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisęs sodus. Jis buvo medžioklių mėgėjas, laikė daug kurtų. Jam mirus (kapas Utenos parapijos kapinių centre), dvar1 ilgokai valdė žmona Teodora. 1883 m. Balcevičių dvare vyko darbininkų streikai. Buvo bylinėjamasi ir dėl teisės į Ąžuolijos ganyklas. 1892 m. Utenos parapijos knygoje įrašyta Teodora Balcevičienė su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukra Teodora, valdžiusi 3000 dešimtinių žemės su Ąžuolijos miškais, palivarkais, užkaboriais. Ponai nemažus gabalus žemės skyrė savo vaikams – atsirado jų vaikų palivarkai: Aleksandruvka, Teodoruvka, Januvka. 1897 m. dvare gyveno 26 gyventojai. Iki šių dienų išliko prie pat dvaro buvęs kumetynas (vėliau ubagynas), prie kapinių ir dvaro – senos liepos, prie kurių stovėdavę loviai baudžiauninkams plakti. Liko tvartas, klojimas. Neseniai nuversti raudoni dvaro vartų stulpai, buvę prie pat dabartinės Špokinės. Šiuos dvaro rūmus Pirmojo pasaulinio karo metais buvo užėmę vokiečių, rusų ir lietuvių kariuomenės, po to įsikūrė ,,Saulės“ gimnazija. Buvo nuverstos rūmų kolonos, sunaikintos barokiškos puošmenos frontone. 1925 m. Utenos dvaras buvo išparceliuotas galutinai – Balcevičiams paliktas 81 ha žemės plotas. Išlikusiame didžiuliame parceliacijos plane nurodoma, kad prieš parceliaciją dvarui priklausė dar 655 ha, o taip pat po keliolika hektarų Paraudės, Liaumuškių, Podkiegelių viensėdijose.
