Užpalių dvaras
Dvaras, prie kurio kūrėsi miestelis, Dydžiosios Lietuvos Kunigaikštystės (LDK) laikais žinomas kaip karališkasis. XIV a. pab. Užpalių dvaro vietininkas buvo Astikas. Vėliau jų palikuonys – Radvila Astikas (1442–1477), Mikalojus Radvilavičius (1478–1510), Georgijus Astikavičius (1510–1511), Stanislovas Astikavičius. Po jų – Mikalojus Radvila (nuo 1519), Stanislovas Radvila (nuo 1522), Šimkus Mackevičius (1532–1541), Vaitiekus Junzila (nuo 1542), Povilas Giedraitis (1545–1552), Vaitiekus Jasinskas (1553–1563, Mikalojus Naruševičius (1567–1574), vėliau Sapiegų giminė, Radvilų vaikai. Užpalių dvaras su LDK stalu turėdavo atsiskaityti kiekvieną pavasarį. Užpalėnai buvo kunigaikščio dvaro darbininkai, todėl dirbo lengviau kaip kituose dvaruose, gyveno pasiturinčiai. Žygimanto Augusto laikais žemę imta dalyti valakais, gyventojai kūrėsi kaimuose. 1789 m. dvare buvo 25 gyventojai. Prieš paskutinį Lietuvos padalijimą imta pardavinėti dvarą, nes ištuštėjo valstybės iždas. Užpalių dvarą nupirko Pranciškus Sapiega. Jo valdžioje Užpalių dvaras išbuvo iki 1831 m., kol sukilimų laiku rusai jį nusavino. Dvaro žemė buvo išdalinta žmonėms, o jo centrą valdė administratoriai. 1836 m. jie Užpaliuose pastatė vandens malūną. Baudžiava Užpalių dvare buvo panaikinta anksčiau negu kituose dvaruose. Dvarvietėje išliko rūmai (XIX a.), vandens malūnas, 1808 m. fligelis (oficina) – vietinės reikšmės architektūros paminklai.
1663 m. buvo surašyta Užpalių seniūnija ir dvaras. Važiuojant iš miestelio pusės buvo dideli rūmai su dviem seklyčiom, šoninėm kamarom. Perėjus kiemą – kitas, administracijos rūmas, šalia didelis griūvantis iš molio plūktas namas arba rūmas. Šalia jų – vartai, virš kurių mansarda, prie jų – apgriuvęs namas, akmeninis rūsys, pirtis, šunidė, arklidė, prie upės bravoras, kur buvo patalpa actui ir midui gaminti. Einant į palivarką – nauji skiedromis dengti vartai, prie jų – arklidės, daržinė šienui. Prie Šventosios – palivarkas. Jame dvi naujos daržinės, kairėj pusėj – tvartai, prie upės du svirnai bei klojimas, priešais vartus – kepykla ir sūrinė su pienine. XVIII a., 1705 m. A. Naruševičius, perleisdamas Užpalius Kazimierui Dominykui Oginskiui, surašė dvaro inventorių, kuriame dvaro pastatai neminimi. 1489 m. inventoriuje surašyti ir dvaro valdinių nuostatai: mokėjimai, važiavimai į pastotes, net į Rygą, prekyba su kitais dvarais, nakties sargybos, mokesčiai ir kt. 1792 m. Stanislovui Augustui Užpaliams suteikus savivaldos teises, jie ėmė tvarkytis kaip laisvas miestas. Tada buvo suteiktas ir herbas. 1796 m. caro įsaku Užpaliai buvo dovanoti Juozapui Poniatovskiui, kuris juos pardavė Pranciškui Sapiegai, ir šis 1802 m. ėmė statyti naujus dvaro pastatus. 1808 m. pastatyti tvartai. 1809 m. Pranciškui Sapiegai priklausiusio dvaro inventoriuje minima, kad rūmai sudegę nuo žaibo. 1804 m. iš plytų pastatyti nauji rūmai, atgręžti į Šventąją. Išorė pagražinta piliastrais, stogas karnizais, dengtas čerpėmis, su dviem dūmtraukiais. 1833 m. inventoriuje, surašytame konfiskavus dvarą iš sukilimo dalyvio Eustachijaus Sapiegos, pastatytas U formos pastatas. Dvaro valdytojas čia nebegyveno. 1809 m. liepos mėn. mūro darbai buvo baigti. Plytos ir čerpės buvo gaminamos vietoje. Be gyvenamo namo minimas abaras (oficina), pastatyta iš akmenų su piliastrais, karnizais, bokšteliais, su dviem butais fligelių galuose. Šis abaras vėliau vadinamas palivarko pastatu. 1809 m. už naujo mūrinio abaro buvo malūnas, statytas iš tašyto medžio, dengtas šiaudais. Naujas mūrinis malūnas pastatytas vėliau, 1836 m. administruojant J. Ptakui. Malūnas 1851 m. buvo sugadintas potvynio. Dabar išlikusį malūną 1877 m. atstatė ukmergietis Anupras Kosarskis. Dar 1809 m. minimi 1804 m. statytas bravoras, klojimas, medinis abaras, senas namas, kalkių degimo krosnis, kita – plytoms ir čerpėms degti. Sapiega pastatė mūrinę ledainę, tvartus, sandėlį, 2 klojimus, iškasė šulinį. Dvaro lėšomis jo laukuose buvo mūro tvora aptvertos kapinės. Po 1831 m. sukilimo caro valdžia iš Sapiegų dvarą atėmė, žemę išdalino valstiečiams. Jie buvo atleisti nuo baudžiavos. Dvaro rūmuose gyveno savininkų vietininkai, 1863–1914 m. – stačiatikių cerkvės dvasininkai,. 1914–1918 m. kaizerinės Vokietijos kareiviai, 1919 m. – valsčiaus valdyba, 1921–1935 – įsikūrė vidurinė 4 klasių, vėliau pradinės mokyklos. Ir po Antrojo pasaulinio karo dvaro pastatuose buvo mokyklos. 1836 m. vietoj medinio pastato pastatytas mūrinis. Po 1851 m. potvynių apgriautą malūną nupirko Ukmergės miestietis Anupras Kosarskas, po jo valdė vokietis Holcas, o 1922 m. atiteko AB ,,Mazgas“, iš kurio malūną nusipirko Steponas Pranckevičius. Malūnas veikė ir po Antrojo pasaulinio karo, tiekė elektrą Užpaliams. 1969 m. priklausė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui, vėliau Užpalių kolūkiui.
Užpalių dvaro vandens malūnas
1800–1831 m. dvarą valdant Pranciškui Sapiegai, iš tašyto medžio buvo pastatytas malūnas, dengtas šiaudais. Akmeninis vandens malūnas pastatytas 1836 metais, administruojant dvarą J. Ptakiui. Apie 300 metrų į šiaurę nuo malūno ant Šventosios buvo suręsta (1835 m.) medinė užtvanka. Nuo jos atsišakojo baudžiauninkų iškastas akmenimis grįstais krantais kanalas, kuriuo vanduo atitekėdavo iki malūno pastato.
1847 m. Užpalių dvaro inventoriuje paminėtas ir malūnas. Jame buvo trejos girnos ir vėlykla, įkainotas 3 000 rublių. Iš Valstybės turtų rūmų jį nuomodavo įvairūs asmenys. 1851 m. potvynis pastatą apgriovė ir sugadino įrengimus; paskaičiuota, kad malūno atstatymas kainuos 9 500 rublių. 1875 m. malūną įsigijo buvęs kanceliarijos tarnautojas Michailas Lebedevas ir po metų jį pardavė Ukmergės miestiečiui Anuprui Kosarskiui, kuris 1877 m. pastatą atstatė. A. Kosarskio nurodymu, malūno atstatymas, kartu su užtvanka, kanalo sutvarkymu ir mechanizmais kainavo daugiau nei 20 000 rublių. 1929 m. malūną įsigijo Steponas Pranckevičius ir valdė jį iki Antrojo pasaulinio karo; jis pastatė betonines užtvankos atramas. Malūnas veikė iki 1969 m. ir priklausė Utenos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui; buvusiame malūnininko bute gyveno paskutiniojo malūnininko Kuzmos šeima. Malūnas sudėtinio tūrio, kampinio „L” raidės plano – sudarytas iš gamybinio korpuso ir namo. Malūno sienos mišrių konstrukcijų, sumūrytos iš akmenų ir raudonų plytų, vietomis tinkuotos, perdangos medinės, stogai pusvalminiai ir dvišlaičiai, dengti šiferiu. Gamybinis korpusas dviaukštis, su pastoge; jo planas kvadrato formos, per vidurį dalomas išilgine kapitaline siena į dvi puses; grindys lentų. Rytinėje pusėje įrengti dveji mediniai laiptai veda į viršutinį aukštą, kuriame stovėjo ketverios girnos, valcai, kruopinė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą malūne malė grūdus, gamino kruopas, valcavo, vėlė audeklus, tekindavo įvairias metalo detales, pjovė ir obliavo lentas, darė malksnas, o po karo malūnas naudotas tik malimui ir valcavimui. Pastogėje, skirtoje sandėliuoti, pastatytas keliamasis įrenginys su didžiuliu mediniu ratu. Vakarinė gamybinio korpuso pusė iškilusi virš vandens, plačia arka gaubia kanalą ir galine siena remiasi į vakarinį jo krantą; po pirmojo aukšto grindimis įrengtos dvi turbinos. Antrasis, gyvenamasis, korpusas siauresnis ir kiek žemesnis, vienaukštis, su nedideliu rūsiu; jis glaudžiasi prie rytinio gamybinio korpuso šono. Namo suplanavimas dvieilis – patalpos pereinamos, išdėstytos abipus išilginės kapitalinės sienos; yra dvejos durys: šoniniame pietų ir galiniame rytų fasaduose. Name buvo vilnų karšykla ir butas; šalia pietinio prieangio sumūrytas kaminas – dvaro rūkykla ir virtuvė su sena krosnimi; antroji virtuvė įrengta rytiniame gale. Namo kambarių grindys lentų, o prieangio, rūkyklos ir sandėliuko prie virtuvės – plūkto molio asla. Vakarinėje prieangio sienoje iškirstos durys jungia namą su gamybiniu korpusu. Eksterjere dominuoja monumentalaus tūrio gamybinis korpusas. Originaliausi yra galiniai šiaurės ir pietų fasadai, kuriuose derinamas akmens mūras su baltai tinkuotomis plokštumomis. Fasadų kampus žymi akmens mentės, viršų vainikuoja platūs trapeciniai frontonai, o cokolį pagyvina gaubiančios kanalą segmentinės arkos, sumūrytos iš raudonų plytų; aukštas stačiakampes angas juosia raudonų plytų apvadai su paaukštinta viršutine dalimi. Pietų fasado tinkuotoje pusėje nedideli stačiakampiai langai išdėstyti dviem lygiais. Šiaurės fasade (ant gamybinio korpuso cokolio akmens) iškaltas įrašas su data: R 1836. Gyvenamosios dalies korpusas tinkuotas, jo kampus žymi rustuoti piliastrai, pastogę juosia profiliuotas karnizas; nedidelius stačiakampius langus rėmina tinko apvadai su palangių traukomis. Galinis rytų fasadas simetriškos kompozicijos, per vidurį dalomas raštuotu piliastru; viršų vainikuoja trapecinis frontonas, kuriame įkomponuotas pusapskritis langelis, apjuostas tinko apvadais. Malūno eksterjere, pasitelkus skirtingas medžiagas bei tūrius, ryškiai akcentuotos dvi funkcinės zonos. Tai – originalus pastatas.
