Vyžuona
Utenos rajoną galima būtų pagrįstai vadinti „Vyžuonos žeme“, nes jai tenka trečdalis teritorijos ploto. Vyžuonos (baseino plotas 414,7 km²) tolimiausi aukštupiai užsimezga Molėtų rajone, apie 5 km į pietus nuo Kvyklių, o upės žiotys – Utenos ir Anykščių rajonų sandūroje, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Vyžuonų. Tiesės, jungiančios šiuos upyno taškus, ilgis būtų beveik 30 km. Vyžuonos formaliosios versmės yra Krašuonos ir Viešos upelių santaka (Utenos mieste). Dėl šios priežasties upės ilgis dabar siekia tik 26 km, o senesniuose žinynuose (1959 m.) jis buvo vertinamas net 55 km (skaičiuojant nuo tolimiausių upyno versmių). Žemiau Utenos upės vaga kas kilometras pažemėja apie 1 m, vidutinis nuolydis yra tik 0,085%. Upė plačiai vingiuoja pamiškėmis, o slėnis sausas, suspaustas aukštesnių krantų. Vandens vidutinis debitas Vyžuonos žiotyse yra 3,8 m³/s.
Vyžuonų malūnas
Pradėjo veikti prieš 200 metų. Veikė visą laiką. 1936 metų oficialiame malūno apžiūrėjimo dokumente parašyta, jog įmonė yra Vyžuonos upės kairiajame krante. Statinys – ant akmenų pamato rąstų sienos, gontais dengtas. Turbina naminio darbo apie 40 arklio jėgų. Malūnas turėjo dvi poras girnų, kruopinę, 1 piklių, zeimerį, 16 kW dinamo mašiną. Užtvankoje buvo įrengtas atsarginis vandens praleidimas, buvo tiltas. Darbo buvo užtektinai visą laiką. Vandens jėgos užteko iš karto veikiant 2 poroms girnų. Malūnas patenkino vietos gyventojų interesus.
1941 m. malūnas su elektros stotimi anksčiau dirbdavęs dvi pamainas, dirbdavę 4 darbininkai, per parą sumaldavęs 150 centnerių.
Vandens režimą palaikydavo įtaisytos užtvaros. Pavasarį, tirpstant sniegui, vandens perteklius būdavo nuleidžiamas. Pavasarinis potvynis užliedavo pievas nuo Lydekio ežero iki užtvankos. Salelė, kurioje vasarą vyžuoniškiai rišdavo karves, visa dingdavo po vandeniu. Užtvenkta upė buvo apsėmusi apie 10 ha žemės, dėl to buvo labai padidėjęs Lydekio ežeras. Buvo labai gausu žuvies, kurią vyžuoniškiai, vaikai ir suaugę, gaudydavo.
Malūnas buvo dviejų aukštų. Kadangi buvo skardis, tai atveždavo grūdus prie vienų durų antrame aukšte, o pasiimdavo miltus žemai, prie upės pirmame aukšte, pro kitas duris. Prie malūno buvo ir vilnų karšykla, o šalia – gyvenamosios patalpos, kur gyveno malūno vedėjas. Malūno tiekiama elektra buvo nuolatinės srovės, todėl jokių buitinių prietaisų įjungti nebuvo galima. Elektra būdavo įjungiama vakare ir degdavo iki 24 val. Prieš išjungiant sumirksėdavo tris kartus. Jeigu būdavo pas ką nors šventė, tai paprašydavo elektriko, ir jis padegindavo elektrą ilgiau.
Po karo malūnas priklausė Utenos grūdų paruošų punktui ir dirbo visu pajėgumu, žmonės laukdavo net naktį, atvažiuodavo iš tolimesnių vietovių.
Vėliau šis malūnas buvo atiduotas kolūkiui. Nustojo veikti volcai, pradėjo malti tik paprastus miltus.
Apie 1963-1964 m. buvo elektrifikuotas miestelis, malimui pradėta naudoti elektra. Apleistas pastatas pradėjo griūti, vanduo smarkiai apardė vidurinės atramos akmeninį pagrindą. Kai kurie vietos gyventojai, tingėdami pasiruošti miške malkų tyliai pradėjo tampyti rąstus kurui… Graudus ir nedėkingas seno malūno, Vyžuonų miestelio pasididžiavimo, atlaikiusio du pasaulinius karus, likimas.
