Vyžuonų dvaras

Dvaras, XIX a. valdytas grafo Eduardo Čapskio, smarkiai engusio savo baudžiauninkus, bet rėmusio 1863 m. sukilėlius. Už tai jis buvo ištremtas. 1889 m. Čapskiai valdė 1658 dešimtines žemės, tarp jų pusę užėmė miškai. 1893 m. valdė – 1520 dešimtines. E. Čapskis grobstė valstiečiams po baudžiavos panaikinimo skirtą žemę, perkeldinėjo juos į smėlynus, dirvonus, užiminėjo ganyklas. Skirtinę valstiečio žemę jis sumažino iki 40%. Dar anksčiau, XV a., dvaras priklausė Lozovskiams, iš kurių vienas ją užrašė savo sūnui Michnai. XVI–XVIII a. buvo biržiškių Radvilų giminės nuosavybė. Radvilų buvimą rodo ir laidojimai Vyžuonų bažnyčioje. Čia yra 1603 m. mirusio Didžiojo Lietuvos etmono Kristupo Mikalojaus Radvilos, vadinamo Perkūnu, palaikai. Radvilų dvaras Vyžuonose buvo prie Kartuvių kalno. Keičiantis Vyžuonų dvarui, savininkai buvo Tiškevičiai, paskui Vaitiekus Puslovskis, kurio sūnus Ksaveras 1856 m. perdavė dvarą minėtam E. Čapskiui. Vėliau su Dobrovolės dvaru iš jo nupirko Meištavičius, kuris apleistą dvarą sutvarkė, o 1911 m. mirė. Pagal žemės reformos įstatymą dvaro žemė buvo išdalinta miestelėnams. Dvare, nors ir panaikinus baudžiavą, valstiečiai buvo išnaudojami, plėšiami. Iš Petrapilio tvirtovės E. Čapskį išlaisvino Vl. Veriovkinas. 1904 m. Vyžuonų kunigas Aleksandras Mileika su giminaičiais nupirko šį dvarą. Vyžuonose išdirbęs 37 metus (nuo 1914 m. klebonu), dvare su žydais turėjo spirito bravorą, buvo gabus prekybininkas. Jis 1944 m., grįžęs iš tremties, mirė. Iki šiol Vyžuonų dvare išliko plytinis namas (dabar ten butai), du klojimai, du sandėliai, tvartas, kumetynas, spiritinė.